Tekstai

Kai perkame kokį nors daiktą, už jį mokame ne pinigais, o laiku. Savo gyvenimo laiku, kurį sugaišome tuos pinigus užsidirbdami.

Nepagalvojote?

Paradoksas yra tame, kad kai traukiame iš savo piniginės banknotus ar kortelę, už prekę mokame savo gyvenimo laiku, kurį atidavėme, kol tuos pinigus uždirbome, TAČIAU gyvenimo laiko už jokius pinigus niekas neparduoda. Skaitykite toliau...

„Jei tiki, kad yra atstumas tarp tavęs ir kito žmogaus, tu esi beprotis,” parašyta knygoje „Course ant Miracles”.

Tai nėra paprasta knyga. Tai šiuolaikinis šventraštis, išleistas 1976 metais. Tai asmeninio tobulėjimo, vedančio į vidinę ramybę vadovas. Jis buvo padiktuotas moteriai, kuri nieko bendro neturėjo su dvasingumu. Skaitykite toliau...

Perskaičiau Feisbuke klausimą ir susimąsčiau.

Kaip sąveikauja laimė ir sėkmė? Juk ne visada sėkmę lydi laimė, o laimė taip pat ne visada vaikšto kartu su sėkme.

Kas yra sėkmė, o kas yra laimė?

Jei paklaustume bet kurio žmogaus:

„Ar tu esi laimingas?” Skaitykite toliau...

Kas geriau: ar laužyti kito valią ir daryti kaip manai, kad yra geriausia, ar leisti pasirinkti ir leisti iškentėti savo pasirinkimo pasekmes?

Visos bėdos kyla iš to, kad žmonės nesikalba. Tiesiog, nesikalba. Tyli. Nesako to, ką galvoja, nesidalina problemomis. O paskui neišvengiamai ateina sprogimas, kuris nori nenori išdrasko viską aplinkui į skutelius. Skaitykite toliau...

Auksė Trinotienė sėdėjo palinkusi prie nešiojamojo kompiuterio ir pylė feisbukopostą. Pabaigusi šiek tiek atsitiesė ir nuleidusi juodai padažytas blakstienas, laukė komentarų. Nieko. Praėjo dešimt minučių, nei vieno. Net laiko ir tai, nei vieno.

Auksei Trinotienei sukilo pyktis. „Tai štai kaip visiems rūpi! Skaitykite toliau...

Girdžiu už nugaros pliuškenant jo irklus ir bandau pataikyti į ritmą su savaisiais.  Mes –  į ryškias liemenes įsmukę baidarininkai, susikūprinę po irklų našta. Jaučiu šlampančią sėdynę, vanduo šaltas, o Ūla tikrai srauni upė. Mums, kurie plaukia kartą per dvejus metus, ji – didelis iššūkis. Skaitykite toliau...

Sėdžiu savo stovinčiame automobilyje, karšta. Kondicionierius neveikia, iki galo nuleistas langas taip pat neįleidžia nei truputėlio gaivos.  Jaučiu, kaip ima drėgti nugara ir gerklė džiūsta nuo troškulio. Eilė dar tokia ilga! Nei šešėlio, automobiliai išsirikiavę pačioje saulėkaitoje. Kitomis aplinkybėmis tai būtų dovana, pabūti saulėje, šilumoje, juk šiais metais dar gegužę snigo. Skaitykite toliau...

Yra skirtingi gyvėjimo būdai. Gyvėjimo iliuzija, kuri niekuo nepadeda nei sielai, nei kūnui, ir gyvėjimas, kai siela auga iš tikrųjų. Auga, auga ir užauga. O užaugus jai nebereikia mirti.

Vydūnas prieš beveik šimtą metų rašė: „Žmonės trokšta gyvybės”.

Rodos, kad viskas tuo ir pasakyta. Skaitykite toliau...

Kalno papėdėje, viename gražiame mieste gyveno broliai dvyniai Dvasilijus ir Kūnibalas Skausmai.  Šalia jų buvo įsikūręs jų pusbrolis Smurlas, o kitame name gyveno teta Mirtiesė.  

Broliai Skausmai labai mėgo lenktyniauti ir nuolat pykdavosi, kuris iš jų baisesnis. Jų barniai skambėdavo taip garsiai, kad girdėdavosi net kitame miesto gale. Skaitykite toliau...