MIESTAS KALNO PAPĖDĖJE

Kalno papėdėje, viename gražiame mieste gyveno broliai dvyniai Dvasilijus ir Kūnibalas Skausmai.  Šalia jų buvo įsikūręs jų pusbrolis Smurlas, o kitame name gyveno teta Mirtiesė.  

Broliai Skausmai labai mėgo lenktyniauti ir nuolat pykdavosi, kuris iš jų baisesnis. Jų barniai skambėdavo taip garsiai, kad girdėdavosi net kitame miesto gale. Jie buvo nuolat susipykę ir labai retai ką nors veikdavo kartu, bet jei jau kokio nors žmogaus imdavosi vienas, dažniausiai prie jo prisijungdavo ir kitas. Dvyniai yra dvyniai, vienas be kito negali.

Smurlas buvo tylus, užsidaręs, kalbėjo retai. Paprastai jis bejėgiškai tūnodovo savo kambaryje, užsitraukęs užuolaidas ir nedegdamas šviesos, net žiemos ir vakarais. Kai pusbroliai jo klausdavo, Smurlas sakydavo “Laukiu iškvietimo”. Ką jis ten vienas veikė ir kokio iškvietimo laukė, nežinojo niekas, bet jei koks nors žmogus su juo susidurdavo, jo akys apsitraukdavo pilka, neįžiūrima Smurliška migla ir jis tapdavo tokiu pat bejėgiu. Smurlo aukos būdavo ypač sužalojamos, dar labiau nei brolių Skausmų.

Na, o Mirtiesės privengė net Smurlas. Ji retai išeidavo iš namų. Retai bendraudavo su žmonėmis, tačiau jei jau susidurdavo su kuriuo nors ir pažiūrėdavo jam į akis, jis iš baimės tiesiog išnykdavo. Dingdavo, nustodavo egzistavęs. Todėl gandas apie ją sklido toli. Ji buvo tokia paslaptinga, niekas nežinojo, kur ji lankosi ir kada ją galima išvysti, todėl žmonės jos bijojo labiau nei brolių ar Smurlo.

Kankinosi miestas, turėdamas tokius gyventojus. Savo darbeliais ši šeimynėlė  buvo pagarsėjusi visose miesto kertėse, visas miestas jų bijojo. Mamos mokė tik pradėjusius kalbėti vaikus, kaip jų išvengti, gąsdino teta Mirtiese ir broliais. Ratu aplenkdavo jų namą, ką ten namą, visą rajoną, kuriame jie buvo apsistoję. Labai greitai po to, kai jie ten apsigyveno, rajonas liko kaip iššluotas, žmonės bėgo, lėkė strimgalviais kuo greičiau, kuo toliau nuo tokių kaimynų.

Žinodami, kad jie ten gyvena ir kad jų neįmanoma atsikratyti, miesto žmonės ėmė kurti strategiją, kaip jų išvengti. Kad neduok Die, koks pasiklydęs vaikas ar neatsargus žmogus netyčia su jais nesusitiktų. Žinoma, tos šeimynėlės neuždarysi, jie juk laisvi, gali eiti kur nori, taigi juos vis tiek galima sutikti, tačiau žmonės ėmė nagrinėti jų įpročius, būdą, elgesį, atliko tūkstančius tyrimų, kaip dažnai ir kur jie lankosi. Prikūrė teorijų, paaiškinančių kodėl jie atsiranda ten ir tada, prisirašė milijonus instrukcijų, kaip elgtis, juos sutikus. Baimės ir neapykantos vejami miesto žmonės vis kūrė ir kūrė strategijas, metodus, išvadas, ištisas industrijas, kad tik jų nesutiktų. Niekada gyvenime nesutiktų.

Žmonės jų nekentė visa širdimi, norėjo apsisaugoti ir apsaugoti nuo jų savo artimuosius, nekentė taip stipriai, kad daugiau apie nieką nebegalėjo galvoti. Ir taip, visai nejučia viso miesto gyvenimas ėmė suktis apie apsisaugojimo nuo tos velnio neštos ir pamestos šeimynėlės veiklas. Ištisos institucijos, tarnybos, ministerijos su savo darbo kabinetais, visuomeninės įstaigos, kariuomenė ir net menininkai dirbo išvien, kad jų išvengti.

Ir ką gi, sunkus ir ilgas darbas negali ilgai neduoti rezultatų. Po ilgų metų ir net kelių kartų, viso miesto gyventojų susikaupimas ties vienu vieninteliu tikslu buvo apdovanotas sėkme!

Jau kelis dešimtmečius niekas nebuvo sutikęs nei brolių  dvynių Dvasilijaus ir Kūnibalo Skausmų, nei jų pusbrolio Smurlo, nei tetos Mirtiesės. Susidūrę su tokiu didžiuliu pasipriešinimu, ir tiesą sakant, net karu, šeimyna tarsi išnyko. Miesto žmonėms buvo neramu, kur jie, atsipalaiduoti negalėjo, todėl sekė viską, kas vyksta mieste akylai, kaip vanagai.

Kurį laiką nebegalėdami sutikti nei vieno žmogaus, Skausmai, Smurlas ir Mirtiesė iš tikrųjų nyko. Žmonės nuo jų pasislėpė. Pripratę gerti baimės, siaubo ir neapykantos energiją, jie buvo taip nuo jos priklausomi, kad silpo akyse. Galiausiai, Mirtiesė, kaip vyriausia, apsisprendė.

– Keliaukime į kalnus, – tarė ji sūnėnams. – Ten gyvena vienas žmogus, jis nieko nežino apie karą prieš mus ir neturi jokių priemonių nuo mūsų gintis. Apsistosime pas jį.

…

Tolis gyveno vienas, aukštai kalnuose. Gėrė upelių vandenį, vasarą valgė mėlynes ir rugštynių sriubą, žiemą virdavo užsiaugintus batatus ir gerė ožkos pieną.  Kaip jis čia atsidūrė, pats nebežinojo, bet ir nesuko sau dėl to galvos. Iš laikotarpio mieste jis prisiminė tik tiek, kad auklėtoja pavadino jį daunu. Kas tas daunas jis irgi nežinojo, bet prisiminė auklėtojos akis tai sakant: apsitraukusias pilka, neįžiūrima migla.

Tolis sėdėjo prie ežero ir žvelgė į raibuliuojantį vandenį, kai jį aplankė ketvertukas keistų būtybių. Dar niekas nebuvo jo aplankęs, todėl Tolis apsidžiaugė. Užvirė ežere pasemto vandens ir išvirė mėtų arbatos.

Broliai Skausmai tuoj pat įsitaisė Tolio pašonėje, Smurlas atsisėjo priešais, o Mirtiesė stengėsi į jį nežiūrėti, kad neprarastų paskutino baimės ir neapykantos energijos šaltinio.

Tolis rūpinosi svečiais tap nuoširdžiai, kad broliai Skausmai suabejojo savo galiomis. Gal taip ilgai negavę neapykantos energijos, savo galią prarado? Abu kartu, vieningai, paspaudė dar stipriau. Tolio vyzdžiai išsiplėtė, akys tapo kone juodos, jis susirietė. Taip, galia yra. Bet kur baimės ir neapykantos energija? Kodėl Tolis nebijo?

Smurlas sėdėjo susigūžęs ir rodėsi, nyksta akyse. Jis nieko negalėjo padaryti, nes Smurlas galėjo veikti tik per žmones. Bandė iš už kelių kilometrų esančio kaimo atvesti jaunimą pas Tolį. Bet jie buvo taip gerai pasislėpę, kad nerado nei vieno. Smurlas tik laukė. Laukė, kol broliai Skausmai darė, ką galėjo. Tolis nebegalėjo paeiti, gulėjo susirietęs savo oloje. Tačiau baimės ir neapykantos energijos vis tiek nebuvo!

Teta Mirtiesė nebeištvėrė. Reikėjo kažką daryti.

Mirtiesė atsistojo ir priėjo prie gulinčio Tolio. Tada pasilenkė ir pažvelgė jam į akis. Nors prieš išnykdamas, jis turi duoti neapykantos! Bent jau baimės! Tik taip gali jie išlikti ir, galbūt, net turėti pakankamai jėgų nukeliauti į kitą miestą, pas kitus, ne taip gerai apsisaugojusius žmones.

Tolis atmerkė akis ir pažvelgė į Mirtiesę.

-O, sveika. Kaip gerai, kad atėjai, – sušnabždėjo jis. Pagaliau sutiksiu savo mamą. Ačiū tau…

Mirtiesė be garso sukliko ir užsidengė delnais veidą. O kai atitraukė rankas, jos sena, susiraukšlėjusi oda buvo išsitiesinusi, žili susivėlę plaukai lygūs, o jos kupra, kuri lenkė ją prie žemės, dingusi. Sūnėnai stovėjo priešais ją. Mirtiesė nustebusi žiūrėjo į juos. Nors matė, kad tai jie, jos sūnėnai, bet negalėjo jų atpažinti.

Jie virto žmonėmis.

Smurto nėra, skausmo nėra, mirties nėra. Esam tik mes, ŽMONĖS.