Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Pabučiuok man…į šypseną.

Užbėgau į knygyną kelioms minutėms, tik peržvelgti knygas lietuvių autorių lentynoje. Kas parduodama, kas naujo, kas krenta į akis. Peržvelgiau viršelius, iš jų iš karto išsiskyrė raudonos šaldytuvo durelės ir užrašas “Pabučiuok man į šypseną”. Pavarčiau. Perskaičiau nugarėlę. Padėjau.

Kitą dieną vėl teko grįžti į tą patį prekybos centrą ir nors neplanavau, bet kojos pačios nunešė į knygyną. Vis dar guli. Toje pačioje vietoje. Laukia manęs. Paskaitinėjau. Pažiūrėjau, kas parašė. Vėl padėjau.

Trečią kartą, vietoj to, kad surinkusi vaikus iš darželio, kaip visada pasukčiau tiesiai namo, pranešiau jiems džiugią žinią: “Važiuojam valgyti ledų!”. O iš tiesų važiavau į knygyną. Šį kartą jau ryžtingai prisiartinau prie lentynos. Nesižvalgydama paėmiau manęs laukiančią šypseną ir nuskubėjau prie kasos.

Taip “Pabučiuok man į šypseną” visai neplanuotai atsirado prie į nemažą eilutę išsirikiavusių, dėmesio laukiančių knygų, kurias žadu skaityti.

Tačiau jai ilgai laukti neteko. Juk kartais taip norisi atsipalaiduoti. Skaityti ne kažką, kas reikalauja pastangų, susikaupimo ir atsidavimo, bet kažką lengvo, kažką gaivaus, kažką artimo. Taigi, tą patį vakarą paguldžiusi vaikus vietoje televizoriaus atsiverčiau knygą. Pasakysiu tiesiai –  atsiverčiau nusiteikusi skaityti rimtai. Jau buvau pagooglinusi, kad ši knyga reklamuojama kaip kelianti šypseną, juoką, tačiau manęs jokia reklama neveikia. Be to, jei kažkam būna juokinga, man dažniausiai visai ne.

Taigi, pradėjau. Skaitėsi lengvai, skaičiau galvodama, kas paskatino parašyti tokią knygą. Ieškojau klaidų (radau), knibinėjau stilių. Mąsčiau, ką joje skaitytojas turėtų rasti. Ką joje rado pati autorė…žodžiu užsėmiau įvairiapuse literatūrologinė ir psichologinė analize.

Ir taip priėjau 33 puslapį. Perskaičiau skyrių ir… ėmiau kvatotis. Pradžioje laikydamasi, tyliai, ėmė purtytis tik pilvas. Paskui prisijungė lūpos ir gerklė. Kvatojausi visa gerkle. Papasakojau vyrui. Jis nesuprato, kas čia juokingo. Kažkas nenusakomo. Taip, tai buvo visai rimta situacija, net nežinau, ar autorė pati norėjo toje vietoje juokauti.

Bet aš ją “pamačiau”. Pamačiau taip aiškiai, taip beviltiškai ir todėl taip juokingai, kad neištvėriau.

Toliau tokių vietų buvo ne viena. Vėl gi, nežinau, ar būtent tose vietose autorė siekė sukelti šypseną, ar man buvo juokingi kiti dalykai. Tikrai juokingi! Paradoksalūs. Išgyventi. Artimi. Ir be galo juokinantys.

Nepaisant keliamo juoko, skaitant mane nuolat lydėjo jausmas, kad iš kiekvieno knygos sakinio sklinda didelė intelekto jėga. Knyga lengva, bet be galo intelektuali. O autorė tipiška lietuvė, bet neeilinė asmenybė. Ar gi gali taip būti? Pasirodo, gali.

Tipiška, nes gyvena gyvenimą “kaip visi”. Mokslai, karjera, vyras, vestuvės, vaikai, paskola, automobilis, atostogos Kretoje, FB ir pasižadėjimai ten, kelionės su “mergaitėmis”, maratonas, vaikų pagąsdinimas policininkais, vyras, nesuprantantis “princesių” pasaulio, orentacija į vaikus, pačius nuostabiausius, pačius pačiausius…

Tarsi nieko naujo, nieko keisto. Taip gyvena tūkstančiai, milijonai žmonių. Viskas taip, kaip ir turi būti.

Tačiau šaldytuvas tai raudonas… Visi mes turime šaldytuvus ir dažnai varstome jų dureles, tačiau kiek iš mūsų jį turi raudoną? Tai viską ir pasako. Po visu šiuo “normalumu” šviečia tai, kas mane ypač žavi. Nuoširdžiai, beprotiškai, džiugiai ir net euforiškai, žavi.

Ne kiekviena “princesė” parašo knygą. Ne kiekviena atskleidžia savo gyvenimo užuolaidas. Ne kiekviena sugeba taip protauti ir taip juokauti! Ne kiekviena, vadindama save princese parašo apie tai, apie ką “niekam nepasakosiu. Niekada. Nė už ką.” Tai, kad išdrįso, tai, kad padarė, ir kad padarė tai taip elegantiškai, kaip tikra princesė, kelia nenumaldomą susižavėjimą autore.

Tiesą sakant, perkaičiusi šią knygą, būdama darbdavys, ramia sąžine ją samdyčiau. Tikrai. Nes tai geriausia CV, kokia tik galėtų būti. Šioje CV žmogus pasirodo toks, koks, yra. Savo noru žaidžia atvirom kortom. Praskleidžia užuolaidas į savo šeimą, savo kasdienybę, savo mintis, savo trūkumus, savo nuostatas, įpročius ir mentalitetą.

Atvirumas yra jautrus savaime, o kai rašoma apie šeimą, o daugiausia vaikus, viskas tampa dar jautriau.  Skaičiau ir pavydėjau. Ne todėl, kad tie vaikai tokie protingi ir lieja savo vaikišką išmintį nenutrūkstamu srautu, bet todėl, kad jų mama ėmė ir visa tai užrašė. Užrašė ir dar parodė kitiems. Ji sugebėjo “pagauti” vaikų genialumo etapą ir užrakinti jį savo knygoje.

Ir dar todėl, kaip jų mama reaguoja į visus vaikų pasakymus. Kaip ji sugeba mokytis iš savo vaikų, o tai, ką išmoko panaudoti savo rimtame, atsakingame ir solidžių kostiumų apsuptame darbe.

Kiekviena mama skaitydama šią knygą galėtų pasimokyti, kaip bendrauti su savo vaikais. Ne tik esamos, bet ir būsimos mamos gali skaityti ją kaip vadovėlį “Kaip užauginti asmenybę”. Taip pat ir vyrai, kurie bando suprasti “princesių” pasaulį. Arba tiesiog gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti ir nusišypsoti.

Trys kartai nemeluoja. Trys bandymai  nusipirkti šią knygą nemelavo. Intelektas, humoras ir jautrumas, tokie trys yra šios knygos recepto ingridientai. Nors man kažkur giliai dingojosi, kad trūksta prieskonių, tai yra spalvų iliustracijose, šrifte ir teksto apipavidalinime, tačiau tai nei kiek nesumažino šilto ir jaukaus jausmo, kurį paliko ši knyga. Tokio sekmadieninio jausmo, kuris apima pažvelgus į meilės šviesos nutviekstą šeimos valgomąjį, kuriame jie visi kartu sėdi prie bendro pietų stalo ir juokiasi.