Kelionė per Prancūziją. Suvokimai.
III dalis
-Norėtum gyventi Prancūzijoje?
-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.
-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.
Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –
bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –
prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,
per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas. Net kare elegantiška.
Dabartiniai prancūzai – pagyvenę (net ir vaikai ir jauni žmonės) – ramūs, rimti,
atsakingi, mandagūs. Vyrai dažnai su barzdomis, moterys – neaukštos,
tamsiaplaukės. Vaikai – tikrai valgo viską. Restoranuose sėdi ramūs ir
ramiai valgo patiekalus iš vaikiško meniu – užkandis, patiekalas,
desertas. Kava – tik pabaigoje.
Viename muziejuje buvo eksponuojama kėdė, ant kurios šalia
kabančiame paveiksle gulėjo nušautas žmogus. Tame pačiame
muziejuje puikiai pajutau, ką jaučia kalinys, įkalintas iki gyvos galvos.
Muziejuje buvęs kalėjimas – saloje, jo sienos – trijų žmonių ūgio, mūrai
stori, drėgni, saulės šviesos viduje nematyti. Dangų galima pamatyti,
tačiau tik per pasivaikščiojimus (kartą?) per dieną, ar savaitę. Visą
gyvenimą matai tik likimo draugus (galvažudžius, kaip ir tu), aukštas,
storas ir drėgnas sienas, dangaus lopinėlį ir jokios vilties gyventi kitaip.
Iki gyvos galvos.
Gal todėl išėjus iš pilies-kalėjimo ore tvyro euforija. Pirmieji tai pajuto
vaikai – ėmė bėgti, šūkauti, “eiti galvomis”, nesustabdysi. Kiemo sienos
vis dar tokios pačios, aukštos ir storos, o kalėjimo pastatas čia pat, už
nugaros, bet tai jau laisvė. Laisvė! Kvepianti vanile ir ką tik nupjauta
žole. Kažkuo labai labai švelniu. Lengvesniu už helį oro balionuose ir
gaiviu, tarsi skaniausias vanduo ištroškus. Įkvėpus laisvės visos ląstelės
ima šokti džiaugsmo šokį.
Verta pabūti kalėjime, kad tai pajustum? Nežinau…Nenorėčiau.
Pirmą kartą gyvenime valgiau sraiges (gaila, nebuvau pasiėmus
telefono
jas nufotografuoti. Skonis – kaip žalios arbatos, vaizdas – kaip žalių
snarglių gumulas. Basas suvalgė tris, aš vieną, Brigita – dvi.)
Pietavome antroje geriausioje picerijoje Prancūzijoje (netyčia užėjome),
kuriame valgiau pačią neskaniausią pasaulyje picą, tokią neskanią, kad
sugebėjau įveikti vos trečdalį, įskaitant ir pado kraštus.
Aplankėme patį įspūdingiausią pasaulyje akvariumą, kuriame čia pat,
už milžiniško stiklo, plaukiojo ne tik piranijos, vėžliai, įvairiausios
nuostabios žuvys, medūzos, bet ir rykliai.
Žuvys tik sustiprino jausmą, kad viskas, ką sukūrė žmogus yra tik
kartojimas to, kas jau egzistuoja gamtoje. Taip ir perlamutrinės jūrų
kriauklės, tarsi papuošalai, taip ir jūros dumbliai, tarsi plaukai ar net
vėduoklės, taip ir įvairiausios ryškios koralų spalvos, tarsi geriausio
dizainerio suderintos ir parinktos.
Pakelės restorane paragavau pačio skaniausio vaikystę primenančio
patiekalo, tai buvo skrudinta duona su minkštu sūriu. Kitame
restorane – valgiau pačią skaniausią iki šiol ragautą žuvį.
Aplankėme miniatiūrinius platanais apaugusius senovinius
Prancūziškus miestelius, vaikščiojome alyvų giraitėje.
Štai, ką reiškia “prancūziška”. Ką nors supratot?:) Jei ne, reikia čia tiesiog apsilankyti ir nuspręsti už save.
A, ir kalnai. Kalnai visur panašūs ir visur ypatingi. Paskutinė mūsų
kelionės diena prabėgo kalnuose. Lijo. Aplankėme (turbūt paskutinį
kartą) vyro namelį Alpėse.
Nusileidę nuo kalno keteros apsistojome pas pažįstamą olandę,
nuomojančią kambarius, tačiau gavome toli gražu ne kambarį.
Septyniasdešimtmetė Vilma, gyvena viena jau trisdešimt metų,
viduryje…nieko ir jaučiasi puikiai. Todėl ir atrodo puikiai. Labai graži,
komunikabili moteris. Todėl, kad mėgsta bendrauti, ji priima svečius.
Septyniasdešimtmetė, savo viešbutėlyje viską daro viena, bet turi
prancūzą draugą. Nuostabi vieta, tobulas gyvenimas. Tobulas ir mūsų
kelionės užbaigimas – gavome ne kambarį, o visą dviejų aukštų butą,
su erdvia virtuve su produktais šaldytuve, svetaine su olandiška
televizija, didžiule vonia ir du miegamuosius kambarius. Visur kvepėjo
degančiomis malkomis ir švara, todėl mes jau niekur nebenorėjome
eiti – įkritome kas į televiziją, kas į knygą, kas į telefoną ir lietui lyjant
ramiai praleidome visą popietę. Rytoj – vėl aštuonios valandos
mašinoje, stotelė Vokietijos zoologijos sode, ir tada jau greičiau namo,
turime spėti Velykoms.
Daug dalykų pastebėjau šioje kelionėje.
Gyvenome mano svajonių vaizdu besidalinančiame Air bnb
(jūra už miegamojo lango), nereali svajonė neišvažiuojant iš LT,
pasirodė esanti labai reali.
Vaikščiojome Atlanto vandenyno dugnu (per atoslūgį).
Aplankėme Disneilendą ir pamatėme pačius įspūdingiausius pasaulyje
fejerverkus (norisi sugrįžti).
Apsilankėme prancūziškoje ligoninėje (pagalba buvo labai gera,
nemokama, nors priėmimo teko laukti penkias valandas).
Daug daug daug vaikščiojome (visi keturi – savo kojomis!).
Vaikai augo ir brendo tiesiog akyse. Kasparas jau nebijo miegoti vienas
nepažįstamoje vietoje. Abu beveik be ginčų rengiasi ryte, prausiasi ir
susideda savo žaislus. Labai daug žaidžia, kiekviename kamputyje
rasdami vis naują istoriją ir jos personažus.
Nors daug nerašiau (kaip tikėjausi) ir daug nepaskaičiau, bet ši kelionė
buvo geras smegenų praplovimas. Visą laiką kelyje, kas antrą – trečią
naktį nauja vieta, automobilis, daug vaikščiojimo, daug vandenyno,
daug vaizdų, daug įspūdžių ir puikaus maisto. Buities – minimumas.
Minčių – maksimumas; suvokimų – taip pat. Kaip jau rašiau, nustojau
valgyti mėsą, suvokiau, kad gamtos saugojimas priklauso pirmiausia
nuo manęs. Nuo to, kiek aš išmetu šiukšlių, kiek dažnai perku naujus
daiktus, kaip naudoju plastikinius maišelius ir panašiai. Supratau
(nors jau ne pirmą kartą), kaip mane vargina feisbukas. Tris dienas
pabuvusi be interneto atsigavau. Kas kartą keliaujant feisbuko
naujienų siena jaučiu, kaip senka mano energija, o išjungusi feisbuką
jaučiu, kaip akivaizdžiai subjursta nuotaika. Tarsi būčiau apvogta. Kodėl
taip yra?
Tuo pačiu susimąsčiau, kas man pakelia nuotaiką. Jaučiuosi gerai tada,
kai parašau ką nors, kas man pačiai patinka. Jaučiuosi gerai tada, kai
nuoširdžiai pabendrauju su kuo nors, kad ir tame pačiame feisbuke.
Jaučiuosi gerai, kai įrašau Rašytojų istoriją. Kai skaitau knygą ir kyla
naujų minčių. Kai sugalvoju sekantį romano vingį arba susieju jį su
anksčiau nesietinais dalykais. Kai stebiu žaidžiančius vaikus, kai
pasakoju jiems savo sukurtas pasakas. Kai kalbuosi “iš dūšios” su vyru.
Iš esmės – kai bendrauju ir kai rašau, tada jaučiuosi gerai. Dar – kai
skaitau arba žiūriu gerą filmą. O feisbukas…jis išsunkia. Ėmiau įsileisti
mintį gerokai apriboti jo naudojimą. Gal. Ateityje.
Perskaičiusi Aurimos Dilienės knygą “Šeima – komandinis žaidimas”
suvokiau, kaip svarbu invertuoti į santykius su vyru. Ėmiau atidžiau
jį stebėti, rinkti žodžius, patylėti, kur nereikia.
Išgyvenusi baimę dėl degančios Notre Dame bažnyčios dar kartą
supratau, kaip viskas laikina…
Parsivežu daugybę planų ir idėjų ateičiai. DAUGYBĘ. Svarbiausia dabar –
neprarasti mėgavimosi. Tuo ir baigiu savo kelionės suvokimų aprašymą.
Linkiu jums visiems sėkmės ir laimės.
Parašykite komentarą