Kelionė per Prancūziją. Suvokimai.

III dalis

-Norėtum gyventi Prancūzijoje?

-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.

-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.

Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –

bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –

prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,

per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas. Net kare elegantiška.

Dabartiniai prancūzai – pagyvenę (net ir vaikai ir jauni žmonės) – ramūs, rimti,

atsakingi, mandagūs. Vyrai dažnai su barzdomis, moterys – neaukštos,

tamsiaplaukės. Vaikai – tikrai valgo viską. Restoranuose sėdi ramūs ir

ramiai valgo patiekalus iš vaikiško meniu – užkandis, patiekalas,

desertas. Kava – tik pabaigoje.

Viename muziejuje buvo eksponuojama kėdė, ant kurios šalia

kabančiame paveiksle gulėjo nušautas žmogus. Tame pačiame

muziejuje puikiai pajutau, ką jaučia kalinys, įkalintas iki gyvos galvos.

Muziejuje buvęs kalėjimas – saloje, jo sienos – trijų žmonių ūgio, mūrai

stori, drėgni, saulės šviesos viduje nematyti. Dangų galima pamatyti,

tačiau tik per pasivaikščiojimus (kartą?) per dieną, ar savaitę. Visą

gyvenimą matai tik likimo draugus (galvažudžius, kaip ir tu), aukštas,

storas ir drėgnas sienas, dangaus lopinėlį ir jokios vilties gyventi kitaip.

Iki gyvos galvos.

Gal todėl išėjus iš pilies-kalėjimo ore tvyro euforija. Pirmieji tai pajuto

vaikai – ėmė bėgti, šūkauti, “eiti galvomis”, nesustabdysi. Kiemo sienos

vis dar tokios pačios, aukštos ir storos, o kalėjimo pastatas čia pat, už

nugaros, bet tai jau laisvė. Laisvė! Kvepianti vanile ir ką tik nupjauta

žole. Kažkuo labai labai švelniu. Lengvesniu už helį oro balionuose ir

gaiviu, tarsi skaniausias vanduo ištroškus. Įkvėpus laisvės visos ląstelės

ima šokti džiaugsmo šokį.

Verta pabūti kalėjime, kad tai pajustum? Nežinau…Nenorėčiau.

Pirmą kartą gyvenime valgiau sraiges (gaila, nebuvau pasiėmus

telefono

jas nufotografuoti. Skonis – kaip žalios arbatos, vaizdas – kaip žalių

snarglių gumulas. Basas suvalgė tris, aš vieną, Brigita – dvi.)

Pietavome antroje geriausioje picerijoje Prancūzijoje (netyčia užėjome),

kuriame valgiau pačią neskaniausią pasaulyje picą, tokią neskanią, kad

sugebėjau įveikti vos trečdalį, įskaitant ir pado kraštus.

Aplankėme patį įspūdingiausią pasaulyje akvariumą, kuriame čia pat,

už milžiniško stiklo, plaukiojo ne tik piranijos, vėžliai, įvairiausios

nuostabios žuvys, medūzos, bet ir rykliai.

Žuvys tik sustiprino jausmą, kad viskas, ką sukūrė žmogus yra tik

kartojimas to, kas jau egzistuoja gamtoje. Taip ir perlamutrinės jūrų

kriauklės, tarsi papuošalai, taip ir jūros dumbliai, tarsi plaukai ar net

vėduoklės, taip ir įvairiausios ryškios koralų spalvos, tarsi geriausio

dizainerio suderintos ir parinktos.

Pakelės restorane paragavau pačio skaniausio vaikystę primenančio

patiekalo, tai buvo skrudinta duona su minkštu sūriu. Kitame

restorane – valgiau pačią skaniausią iki šiol ragautą žuvį.

Aplankėme miniatiūrinius platanais apaugusius senovinius

Prancūziškus miestelius, vaikščiojome alyvų giraitėje.

A, ir kalnai. Kalnai visur panašūs ir visur ypatingi. Paskutinė mūsų

kelionės diena prabėgo kalnuose. Lijo. Aplankėme (turbūt paskutinį

kartą) vyro namelį Alpėse.

Nusileidę nuo kalno keteros apsistojome pas pažįstamą olandę,

nuomojančią kambarius, tačiau gavome toli gražu ne kambarį.

Septyniasdešimtmetė Vilma, gyvena viena jau trisdešimt metų,

viduryje…nieko ir jaučiasi puikiai. Todėl ir atrodo puikiai. Labai graži,

komunikabili moteris. Todėl, kad mėgsta bendrauti, ji priima svečius.

Septyniasdešimtmetė, savo viešbutėlyje viską daro viena, bet turi

prancūzą draugą. Nuostabi vieta, tobulas gyvenimas. Tobulas ir mūsų

kelionės užbaigimas – gavome ne kambarį, o visą dviejų aukštų butą,

su erdvia virtuve su produktais šaldytuve, svetaine su olandiška

televizija, didžiule vonia ir du miegamuosius kambarius. Visur kvepėjo

degančiomis malkomis ir švara, todėl mes jau niekur nebenorėjome

eiti – įkritome kas į televiziją, kas į knygą, kas į telefoną ir lietui lyjant

ramiai praleidome visą popietę. Rytoj – vėl aštuonios valandos

mašinoje, stotelė Vokietijos zoologijos sode, ir tada jau greičiau namo,

turime spėti Velykoms.

Daug dalykų pastebėjau šioje kelionėje.

Gyvenome mano svajonių vaizdu besidalinančiame Air bnb

(jūra už miegamojo lango), nereali svajonė neišvažiuojant iš LT,

pasirodė esanti labai reali.

Vaikščiojome Atlanto vandenyno dugnu (per atoslūgį).

Aplankėme Disneilendą ir pamatėme pačius įspūdingiausius pasaulyje

fejerverkus (norisi sugrįžti).

Apsilankėme prancūziškoje ligoninėje (pagalba buvo labai gera,

nemokama, nors priėmimo teko laukti penkias valandas).

Daug daug daug vaikščiojome (visi keturi – savo kojomis!).

Vaikai augo ir brendo tiesiog akyse. Kasparas jau nebijo miegoti vienas

nepažįstamoje vietoje. Abu beveik be ginčų rengiasi ryte, prausiasi ir

susideda savo žaislus. Labai daug žaidžia, kiekviename kamputyje

rasdami vis naują istoriją ir jos personažus.

Nors daug nerašiau (kaip tikėjausi) ir daug nepaskaičiau, bet ši kelionė

buvo geras smegenų praplovimas. Visą laiką kelyje, kas antrą – trečią

naktį nauja vieta, automobilis, daug vaikščiojimo, daug vandenyno,

daug vaizdų, daug įspūdžių ir puikaus maisto. Buities – minimumas.

Minčių – maksimumas; suvokimų – taip pat. Kaip jau rašiau, nustojau

valgyti mėsą, suvokiau, kad gamtos saugojimas priklauso pirmiausia

nuo manęs. Nuo to, kiek aš išmetu šiukšlių, kiek dažnai perku naujus

daiktus, kaip naudoju plastikinius maišelius ir panašiai. Supratau

(nors jau ne pirmą kartą), kaip mane vargina feisbukas. Tris dienas

pabuvusi be interneto atsigavau. Kas kartą keliaujant feisbuko

naujienų siena jaučiu, kaip senka mano energija, o išjungusi feisbuką

jaučiu, kaip akivaizdžiai subjursta nuotaika. Tarsi būčiau apvogta. Kodėl

taip yra?

Tuo pačiu susimąsčiau, kas man pakelia nuotaiką. Jaučiuosi gerai tada,

kai parašau ką nors, kas man pačiai patinka. Jaučiuosi gerai tada, kai

nuoširdžiai pabendrauju su kuo nors, kad ir tame pačiame feisbuke.

Jaučiuosi gerai, kai įrašau Rašytojų istoriją. Kai skaitau knygą ir kyla

naujų minčių. Kai sugalvoju sekantį romano vingį arba susieju jį su

anksčiau nesietinais dalykais. Kai stebiu žaidžiančius vaikus, kai

pasakoju jiems savo sukurtas pasakas. Kai kalbuosi “iš dūšios” su vyru.

Iš esmės – kai bendrauju ir kai rašau, tada jaučiuosi gerai. Dar – kai

skaitau arba žiūriu gerą filmą. O feisbukas…jis išsunkia. Ėmiau įsileisti

mintį gerokai apriboti jo naudojimą. Gal. Ateityje.

Perskaičiusi Aurimos Dilienės knygą “Šeima – komandinis žaidimas”

suvokiau, kaip svarbu invertuoti į santykius su vyru. Ėmiau atidžiau

jį stebėti, rinkti žodžius, patylėti, kur nereikia.

Išgyvenusi baimę dėl degančios Notre Dame bažnyčios dar kartą

supratau, kaip viskas laikina…

Parsivežu daugybę planų ir idėjų ateičiai. DAUGYBĘ. Svarbiausia dabar –

neprarasti mėgavimosi. Tuo ir baigiu savo kelionės suvokimų aprašymą.

Linkiu jums visiems sėkmės ir laimės.

I dalis

II dalis