
Violeta Tapinienė “Susigrąžinto laiko blyksniai”
On 2024-10-21 by Rasa SagėJokia man ne skaitymo krizė. Įkritau taip, kad miegoti negalėjau. Net vairuodama radijos nejungiau, vis galvojau, galvojau, vaizdiniai, prisiminimai. Ne mano, iš knygos. Knyga stora, o joje nei vienos klišės, nei vieno banalaus žodžio. Norėjosi sustoti, užsirašyti. Bet galvoju, ne, nusipirksiu ir kai kils prisiminimas, noras kažką iš jos perskaityti vėl, susirasiu. Nes dabar viskas dar taip šviežia, visko tiek daug…
Deimantas. Tikras deimantas. Kokia moteris! Lietuvių kalbos mokytoja, kalbanti eilemis. Net verkti norisi iš gražumo. Man priminė Juknaitę, kitą mūsų deimantą. Gera literatūra gali būti dirbtinė ir tikra. Tai čia tikra. Tai ne šiaip knyga, tai pats gyvenimas, įrėmintas į knygos formą. Iš tų, kurias reikia nusipirkti ir turėti savo bibliotekoje. Nesiskolinti, turėti.
Tiesą sakant, visada mano svajonė buvo parašyti būtent tokią knygą. Dėl šios svajonės ir pradėjau rašyti. Bet kad ją tokią parašyti reikia sukaupti daug parako. Daug išgyventi, daug nusėsti viduje, pervirti, atšalti, bet nesustingti, reikia turėti daug meilės ir meninės išmonės, ir įrankių sandėliuką, kuriais viską galėtum išreikšti. Oj, kiek visko reikia.
Arba reikia kažkaip pasiaukoti. Visą likusį gyvenimą vaikščioti užrištomis akimis, kad vieną kartą nusirišus akių raištį galėtum savo žvilgsniu žudyti. Ar prikelti. Žodžiu, sukaupti jėgą. Ir žodžius jai išreikšti. Nesakau, kad tai darysiu, bet ši knyga būtent tokia.
Rekomenduoju.
Ps. Ką tik baigiau, dabar reikia truputį atsigaut. Dėka knygos teleportavausi, pabuvau kitame pasaulyje…
Parašykite komentarą