Žodžiai-Milžinai.

Priešais bėgantis kelias lenda po manimi, į mane, aplink mane. Prievartauja brutualiai ir be gailesčio, nors sėdžiu čia savo noru. Tarsi galėčiau jam pasipriešinti, atsilošiu, įsispiriu kojomis į priekį ir priekaištingai įsmeigiu į jį akis. Gal susigėdęs mano kiauriai veriančio žvilgsnio jis nustos. Nustos nešti mane namo.

Kiekvienas kilometras sukelia man vis didesnį pasipriešinimą. Tačiau mūsų automobilis, nekreipdamas į mane nei mažiausio dėmesio, toliau godžiai ryja kelią. Lyg būtų išbadėjęs. Lyg nebūtų prisirijęs dviejų tūkstančių kilometrų įvairiausio skonio kelių.

O aš, tarsi vėl beviltiškai užaugusi Alisa, nebetelpu į mažas dureles, vedančias į stebuklų šalį.

—-

Už nugaros palikus svetingąją Vokietiją, mus pasitiko atsainiai mojanti ranka, leidžianti važiuoti. Tai nebuvo paprasta ranka. Pasislėpęs po paprasto muitinės darbuotojo pavidalu, ten slėpėsi Dumbldoras, arba jo artimas giminaitis, pasitelkęs savo magiją.

Užvažiavome ant tilto ir tik tada supratau, kad kažkas nutiko. Tiltas driekėsi toli į priekį, o juo skuodė miniatiūrinės mašinytės, iš šonų oriai stebimos  milžiniškų statinių. Priekyje atvėręs savo mažulytes dureles  laukė didingas milžinas ir mes, sklandžiai kaip per sviestą, į jas stebuklingai tilpome. Dumbldoro kerai mūsų nesumažino, bet kaip ir Guliveris, patys to nesuvokdami, pakliuvome į slaptą ir ne visiems matomą milžinų žemę.

Mes ją vadiname Šveicarija.

Milžinai sargai draugiškai įsileido mus į vienas, paskui kitas, trečias, ketvirtas dureles ir praleido pro save, matyt, tikrindami, ar nesame piktieji gnomai. Viduje mus skenavo dvi juostos geltonų išdykusių lempučių, kurios linksmai mirksėjo ir šokinėjo ant pravažiuojančių mašinyčių. Toks draugiškas sutikimas išblaškė bet kokį nerimą ir smagiai skriejome, laukdami, kad bus toliau.

Išlindus iš penkto milžino vidurių mus apžlibino ryški, kaip ateities, saulė. Tik akims apsipratus, išsižiojome iš nuostabos.

Priešais akis atsivėrė platus žalias slėnis, per kurį kaip ranka nubrėžtas brūkšnys, tiesėsi kelias. Nors sėdėjau nykštukų mašinytėje ir mus supo milžinai, Dumbldoro magija vertė jaustis, kad skrendu oru, viską matau iš viršaus. Besidriekiantį kelią, tolumoje mėlynai dūmojančius, saulėje spindinčiais deimantais nusibarsčiusius, milžinus. Ir šalia kėpsančius ir į mus spoksančius mažesnius, dėvinčius žalias purias kepures.

Tik išlindus į slėnį, staiga, lyg iš niekur nieko, mus apsupo didelis miniatiūrinių mašinyčių spiečius ir jų prisigrūdo tiek, kad teko sustoti.

O milžinai tuoj pat mus pastebėjo. Būriais susibūrė šalia lygutėlio, kaip stiklas, kelio. Kai kurie, matyt, mūsų jau laukė, nes atrodė pasipuošę, dailiai pasidažę rusvais, rudais ir gelsvais tonais ir gražiai susišukavę. Lėtai pulsavome keliu ir galėjome ramiai juos apžiūrėti.

Už dailiai pasidažiusių, buvo išsirikiavusios vietinės gražuolės.  Aukštos ir lieknos, atstačiusios savo keteras, demonstravo iš medžiųsupintas storas kasas. Tokios gražios, kad net kvapą gniaužė. Kiti, taip pat aukšti ir grakštūs, tik beplaukiai, buvo užsivožę debesų kepures. Kai kurie smalsūs, prislinkę visai arti, pasilenkę iš savo aukštybių žiūrėjo į mus, kaip senos močiutės pro langą. Kiti  –atsiraukę, abejingi, rodė medžių ornamentais meniškai išraižytus šonus.  Dar vieni  – tingūs, sukritę, mėgavosi glostomi vakarinės saulės spindulių ir priminė gulintį milžinišką dinozaurą. Kiek rimtesni, nuplikę, stūksojo tvirtai ir melancholiškai. Sutikome ir vaikučius – dailiai susodintus, sušukuotus ir aprengtus. Klusnius, gerai išauklėtus.

Regis, visa milžinų šalis atėjo į mus pasižiūrėti.

Apėmė jausmas, kad mes gyvename skirtinguose laiko matavimuose. Gal taip ir buvo? Jiems valanda, kaip mums diena, jiems metai – mums dešimtmetis. Visos nykštukų mašinytės burbėjo, veržėsi, skubėjo, skuto, o milžinai ramiai jas stebėjo iš savo aukštybių ir lingavo galva tarsi sakydami, ir kur jūs lekiat, kur nulėksit…

Jų papėdėje virė visai kitas gyvenimas. Saulė bučiavosi su Ženevos ežero paviršiumi, linksmai raitėsi kelias, o  po draugiškų milžinų kojomis sutūpę nykštukų namukai spietėsi į būrelius ir aptarinėjo dienos naujienas.

…

Abstulbusi, įsižeidusi ir vos atgaudama kvapą, širdis klykė. Ką tu man darai?! Gal išprotėjai? Metus sėdėjai ant sofos, o dabar staiga užsigeidei, kad užneščiau tave milžinui ant galvos?!

Jis atrodė toks aukštas, kad reikėjo užversti galvą į jį pažiūrėti. Pačioje aukštybėje tupėjo mažas namukas, ten mums reikėjo užkopti. Nors dažnai žiūrėti  į viršų neišėjo, tik po kojomis, tik ko kojomis. Akmenukai girgždėjo, akyse geltonavo, o širdis plyšavo taip garsiai, kad išgirdo net kojos. Joms bepigu, jos stiprios, vienas juokas užsikabaroti ant milžino, bet ką TU sumanei? Ką, nežinai, kad aš negaliu taip imti tave iš niekur nieko ant kalno užnešti? Ką, nematai, kaip stipriai aš dirbu? Taip kalu, kad net rankose pulsuoju. Ir ką tu čia sugalvojai?!…nervingai šaukė ji.

Bet kojos, valia ir tikslas neklausė. Nieko jai neatsitiks, tyliai kalbėjosi jie. Pailsėsim valandėlę, kad apsiramintų, ir vėl į viršų. Juk lipame į milžiną! Ten, viršui laukia atpildas –ten įkvėpsime jo galybės, ten  galėsime pajusti kitą laiko matavimą, kuriuo mums nelemta gyventi.

Lipti, nepaisant, kad skauda kojas, kad daužosi širdis. Sustoti, atsipūsti minutėlei, išgerti vandens ir suvalgyti guminuką, stotis ir kopti toliau. Dar iki to posūkio, dar iki to medžio. Dar truputėlį, dar… Ir jau šviečiaisi pro medžius dangus, jau matosi milžino galva. Nuleisti galvą, susikaupti ties kojomis ir užsispyrusiai dėti jas į priekį. Laukia prizas. Vaizdas, pasididžiavimas savimi ir kitas laiko matavimas. O tada norisi kopti dar aukščiau. Tol, kol liks leistis tik žemyn.

Milžinai verkė, išlydėdami mus namo. Jų ašaros tekėjo ir skyrėsi į siaurus upelius ant šonų. Jos buvo  tokios didelės, kad apačioje virsto srauniais upeliais, kuriuos sėmė ir gėrė nykštukai, tikėdami magiška jų galia.

Horizonte negailestingai nyksta kalnai, o gerai pasportavęs ego laiko prispaudęs žodžius, kurie gali viską išgelbėti. Žodžiai kruta, bando ištrūkti, bet ego stipresnis. Nelygi kova, rodos, baigėsi. Žodžiai nustojo spurdėti.

Ir staiga, jiems į pagalbą atėjo ego apstumdytas ir apdaužytas, bet vis dar gyvas, planas. Juk planas buvo ne toks. Dabar turėjome kopti į kalnus ir stebėti laukines voveres. Nakvoti palapinėje ir gerti prie jos kavą. Būti sukrėsti stulbinančių vaizdų tiek apačioje, tiek viršuje, bet ne skrieti 130 kilometrų greičiu, kur? Ten, kur nei vienas nenorėjome būti.

Sulaukęs  ego atsipalaidavimo akimirkos, planas šoka į priekį ir stipriai jį pastumia. Žodžiai nieko nelaukę ištrūksta…tiesa, vis dar prigąsdinti, grubūs ir nemalonūs, bet vis tik žodžiai. Su savo galinga jėga.

Žodžių galia atlieka savo darbą. Kalnai vėl ima artėti!  Jau nebereikia priešintis prievartaujamai kelio, tik… ar mūsų lauks Dumbldoras,ar vėl suveiks jo magija ir savo stebuklinga ranka jis įleis mus į milžinų šalį?

Galingieji žodžiai, jie yra didžiausia magija. Jie kaip magnetai pritraukia kalnus ir juos paverčia milžinais. Jie ego aplamdytą planą grąžina į savo garbingą vietą.   Jie išgelbėja atostogas.